Kai tėvai išgirsta iš savo vaiko žodžius „nenoriu gyventi“, pirmoji reakcija dažnai būna šokas, baimė ar net neigimas. Tačiau svarbiausia – nepanikuoti ir nenuvertinti šių žodžių. Tokie pasisakymai visada rodo, kad paauglys išgyvena stiprų vidinį skausmą, kurį reikia priimti rimtai. Tai nėra dėmesio siekimas ar tėvystės nesėkmė – tai signalas, kad vaikui būtina pagalba.

Pirmiausia leiskite sau nurimti ir apgalvoti, kaip kalbėsite. Pokalbį pradėkite ramiai, be kaltinimų ir moralizavimo. Svarbiausia parodyti, kad vaiko jausmai yra suprasti ir priimti. Venkite frazių, kurios sumenkina išgyvenimus („tu viską turi“, „tau nieko netrūksta“). Vietoj to, pasakykite: „Matau, kad tau sunku. Noriu suprasti, kaip galiu tau padėti.“ Tokia reakcija kuria pasitikėjimą ir leidžia paaugliui kalbėti atvirai.

Jei vaikas nori tylėti, tiesiog būkite šalia – kartais buvimas drauge suteikia daugiau saugumo nei bet kokie žodžiai. Svarbu neneigti jo jausmų ir nesistengti jų „pataisyti“. Leiskite jam išsakyti skausmą, net jei žodžiai kelia nerimą. Tokie pokalbiai nėra pavojingi – jie padeda išsklaidyti įtampą ir sukuria galimybę suteikti pagalbą laiku.

Niekada nežadėkite „niekam nesakyti“. Atvirai paaiškinkite, kad saugumas svarbiausia, todėl būtina kreiptis į specialistus. Galite kartu su vaiku susisiekti su psichologu, šeimos gydytoju ar mokyklos specialistu.

Jeigu kyla nerimas, kreipkitės į Psichologinių krizių pagalbos centrą (PKPC).

Skambinkite nemokamu numeriu 1815 (I–V 9–19 val., VI 9–15 val.). PKPC psichologai suteiks pirminę pagalbą tiek tėvams, tiek paaugliams, padės įvertinti riziką ir suplanuoti tolimesnius žingsnius.