Prieinamumo mitas
Mieliau bendrauji su žmogų, turintį negalią, lydinčiu asmeniu, o ne su juo pačiu? Taip neturėtų būti! Nors suprasti, kodėl taip vyksta – paprasta: norime išlikti komforto zonoje, kad nereikėtų ieškoti akių kontakto su neregiu, kalbėti taip, kad suprastų negirdintysis ar atsitūpti / atsisėsti, kad veidas būtų viename lygyje su vežimėliu judančio žmogaus žvilgsniu. Ar tai gerai? Žinoma, ne – tai savanaudiška, nemandagu ir verčia žmogų, turinį negalią, jaustis nepatogiai.
Pirmiausia bandyk užmegzti kontaktą su negalią turinčiu žmogumi. Lydinčio asmens pagalbos prašyk tik tada, kai dėl pašnekovo turimos negalios tiesiogiai su juo bendrauti neįmanoma arba sudėtinga.
Juk nemalonu, kai aplinkiniai kalba tik su tavo draugais, tarsi tu pats negalėtum suprasti, kas tau sakoma, tarsi nė neegzistuotum?!. Žmogui nėra nieko baisiau už atskirties jausmą – pasistenkime, kad jo būtų kiek įmanoma mažiau!
